سَمَّـٰعُونَ لِلْكَذِبِ أَكَّـٰلُونَ لِلسُّحْتِ ۚ فَإِن جَآءُوكَ فَٱحْكُم بَيْنَهُمْ أَوْ أَعْرِضْ عَنْهُمْ ۖ وَإِن تُعْرِضْ عَنْهُمْ فَلَن يَضُرُّوكَ شَيْـًۭٔا ۖ وَإِنْ حَكَمْتَ فَٱحْكُم بَيْنَهُم بِٱلْقِسْطِ ۚ إِنَّ ٱللَّهَ يُحِبُّ ٱلْمُقْسِطِينَ ٤٢

Jie (šie judėjai) daugiau klauso melo, (ir) valgo daug uždraustų dalykų (užsiima lupikavimu, ima kyšius ir t. t.). Ir jei jie (judėjai) ateis pas tave (o Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) (kad tu išspręstum ginčą tarp jų) tada teisėjauk tarp jų (pagal šariatą – islamo kanonus) arba nusisuk (ši nuostata taikoma tik tiems neigiantiems Absoliutinę Tiesą, kurie yra sudarę taikos sutartį su musulmonais. Tai reiškia, kad teisti tokių neigiančių Absoliutinę Tiesą musulmonams yra neprivaloma. Tačiau musulmonai privalo priimti sprendimą pagal šariatą – islamo kanonus tarp tokių neigiančių Absoliutinę Tiesą, kurie yra jų saugomi ir jie suteikė musulmonams kompetenciją) nuo jų (ir nuo to nenusidėsi, nes jie ieško ne tiesos, o jų troškimams atitinkančio sprendimo). Ir jei tu (o Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) nusisuksi nuo jų, tada jie (judėjai) tau nė kiek nepakenks. Ir jei tu teisėjausi (tarp jų), tada teisk juos nešališkai: iš tikrųjų, Allahas myli nešališkus (teisėjus)!