فَتَرَى ٱلَّذِينَ فِى قُلُوبِهِم مَّرَضٌۭ يُسَـٰرِعُونَ فِيهِمْ يَقُولُونَ نَخْشَىٰٓ أَن تُصِيبَنَا دَآئِرَ ةٌۭ ۚ فَعَسَى ٱللَّهُ أَن يَأْتِىَ بِٱلْفَتْحِ أَوْ أَمْرٍۢ مِّنْ عِندِهِۦ فَيُصْبِحُوا۟ عَلَىٰ مَآ أَسَرُّوا۟ فِىٓ أَنفُسِهِمْ نَـٰدِمِينَ ٥٢

Ir tu (o Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) matai, kaip tie (veidmainiai), kurių širdyse yra liga (abejonė), skuba pas juos (pas žydus) (imti juos kaip atstovus), sakydami: „Mes bijome, kad ištiks mus nelaimė (kad judėjai laimės prieš tikinčiuosius ir dėl to mes nukentėsime)! Tačiau Allahas greit atsiųs (musulmonams) netikėtą pergalę (Mekos užkariavimą) arba laimingą nurodymą (naujieną) iš Jo Paties (dėl ko judėjai ir krikščionys nusilps), ir tada jie (tie veidmainiai) gailėsis už tai, ką jie paslėpė savo sieloje (ką jie manė atsistojant į netikinčiųjų pusę) tūkstančiais nuoskaudų (dėl savo šėtoniškų užgaidų ir skaičiavimų),