سَيَقُولُ ٱلَّذِينَ أَشْرَكُوا۟ لَوْ شَآءَ ٱللَّهُ مَآ أَشْرَكْنَا وَلَآ ءَابَآؤُنَا وَلَا حَرَّمْنَا مِن شَىْءٍۢ ۚ كَذَٰلِكَ كَذَّبَ ٱلَّذِينَ مِن قَبْلِهِمْ حَتَّىٰ ذَاقُوا۟ بَأْسَنَا ۗ قُلْ هَلْ عِندَكُم مِّنْ عِلْمٍۢ فَتُخْرِجُوهُ لَنَآ ۖ إِن تَتَّبِعُونَ إِلَّا ٱلظَّنَّ وَإِنْ أَنتُمْ إِلَّا تَخْرُصُونَ ١٤٨

Tie, kurie tapo politeistais, sakys: „Jei Allahas būtų norėjęs, mes nebūtume tapę politeistais, nei mūsų tėvai (nebūtų buvę politeistai), ir mes nieko nebūtumėme uždraudę.“ Lygiai taip neigė (pasiuntinių kvietimą) tie, kurie buvo prieš juos, kol neparagavo Mūsų Pykčio (bausmės). Pasakyk (jiems) (o pasiuntiny Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Ar jūs (dėl to, ką paskelbėte uždrausta, arba manėte, kad Allahas linkėjo jums neigimo Absoliutinės Tiesos…) turite (bent) kokių nors (patikimų) žinių? (Jei yra), tada parodykite mums. Jūs vadovaujatės (čia) tik spėjimais ir tik sugalvojate melą (prieš Allahą)!“