ٱلَّذِينَ قَالُوٓا۟ إِنَّ ٱللَّهَ عَهِدَ إِلَيْنَآ أَلَّا نُؤْمِنَ لِرَسُولٍ حَتَّىٰ يَأْتِيَنَا بِقُرْبَانٍۢ تَأْكُلُهُ ٱلنَّارُ ۗ قُلْ قَدْ جَآءَكُمْ رُسُلٌۭ مِّن قَبْلِى بِٱلْبَيِّنَـٰتِ وَبِٱلَّذِى قُلْتُمْ فَلِمَ قَتَلْتُمُوهُمْ إِن كُنتُمْ صَـٰدِقِينَ ١٨٣

Tie (kai kurie judėjai), kurie pasakė (kai išgirdo kvietimą į islamą): „Galų gale, Allahas gavo iš mūsų Sandorį (Taurate (Toroje)), kad mes netikėsime (jokiu) pasiuntiniu, kol jis neateis pas mus su (stebuklu) – auka (kurią jis aukoja Allahui), ir kurią ugnis (nusileidžianti iš dangaus) praris (sudegins)“. Sakyk (jiems) (o pasiuntiny Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Tikrai pasiuntiniai jau atėjo pas jus prieš mane su aiškiais ženklais (įrodymais) (rodančiais jų teisingumą) ir su tuo, ką pasakėte (auka, kurią sudegino iš dangaus nusileidžianti ugnis). Kodėl jūs juos nužudėte, jei esate tikri (tuo, ką sakote)?“