إِذْ قَالَتِ ٱمْرَأَتُ عِمْرَٰنَ رَبِّ إِنِّى نَذَرْتُ لَكَ مَا فِى بَطْنِى مُحَرَّرًۭا فَتَقَبَّلْ مِنِّىٓ ۖ إِنَّكَ أَنتَ ٱلسَّمِيعُ ٱلْعَلِيمُ ٣٥

(Primink žmonėms, o Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) kai (kartą) Imrano (Mariemos (Marijos) motina) žmona pasakė: „Viešpatie! Iš tiesų, aš tau duodu įžadą, kad tai, kas mano įsčiose, atsilaisvins (nuo kitų įsipareigojimų, ji manė, kad turės sūnų, ir davė įžadą, kad jį atiduos tik Viešpačio tarnystei). Priimk iš manęs (mano įžadą) – (nes), iš tiesų, Tu esi viską Girdintis, viską žinantis.“