فَتَقَبَّلَهَا رَبُّهَا بِقَبُولٍ حَسَنٍۢ وَأَنۢبَتَهَا نَبَاتًا حَسَنًۭا وَكَفَّلَهَا زَكَرِيَّا ۖ كُلَّمَا دَخَلَ عَلَيْهَا زَكَرِيَّا ٱلْمِحْرَابَ وَجَدَ عِندَهَا رِزْقًۭا ۖ قَالَ يَـٰمَرْيَمُ أَنَّىٰ لَكِ هَـٰذَا ۖ قَالَتْ هُوَ مِنْ عِندِ ٱللَّهِ ۖ إِنَّ ٱللَّهَ يَرْزُقُ مَن يَشَآءُ بِغَيْرِ حِسَابٍ ٣٧

Ir jos Viešpats priėmė ją su geru priėmimu (Visagalis Allahas priėmė motinos Marjem įžadą) ir užaugino ją (Marjem) greit augančią (ji augo neįprastai greitai) ir patikėjo (Marjem) Zakarijai (Zacharijui) (Marjem motinos broliui) (Marijos tėvas mirė anksčiau nei ji gimė. Kai Marjem gimė, jos motina maitino ją krūtimi, suvyniojo į vytinius vystyklus ir išsiuntė pas teisiuosius iš Izraelio (Jakūbo) (taika jam) palikuonių). Kiekvienas iš jų norėjo perimti Marjem (Marijos) globą. Tačiau Visagalis Allahas nusprendė, kad ją turėtų globoti Zakarija (Zacharijus) – jos dėdė iš motinos pusės) (mamos brolis) (nes Marjemos (Marijos) motina dėl savo įžado negalėjo palikti dukters su savimi) (Kai ji užaugo, Zakarija (Zacharijo) apgyvendino ją altoriuje, kad ji ten melstųsi savo Viešpačiui). Kai Zakarija (Zacharijus) ateidavo į maldos namus (kur ji gyvendavo ir meldėsi) (tam, kad pamaitintų ją), jis rasdavo pas ją maisto (žiemą ji turėjo vasarinių vaisių, o vasarą – žieminių vaisių). (Zakarija (Zacharijus)) paklausė: „O Marjem (Marija)! Iš kur tai gavai? Ji pasakė: „Tai nuo Allaho. Iš tiesų, Allahas (iš Savo Dosnumo) maitina, ką nori, neskaičiuodamas!“