مَا كَانَ لِبَشَرٍ أَن يُؤْتِيَهُ ٱللَّهُ ٱلْكِتَـٰبَ وَٱلْحُكْمَ وَٱلنُّبُوَّةَ ثُمَّ يَقُولَ لِلنَّاسِ كُونُوا۟ عِبَادًۭا لِّى مِن دُونِ ٱللَّهِ وَلَـٰكِن كُونُوا۟ رَبَّـٰنِيِّـۧنَ بِمَا كُنتُمْ تُعَلِّمُونَ ٱلْكِتَـٰبَ وَبِمَا كُنتُمْ تَدْرُسُونَ ٧٩

Nebūna taip, kad Allahas dovanoja (atsiunčia) (bet kuriam) asmeniui Knygą, nurodymą (pagal kurį sprendžiami ginčai tarp žmonių) ir pranašystę (suteikia pranašystės misiją), o tada jis (išrinktas pranašas) sakytų žmonėms: „Būkite mano vergai (garbinkite mane), o ne Allaho.“ Bet (priešingai, jis pasakė): „Būkite ištikimi Viešpaties vergai (mąstantys, žinantys Jo Žodį ir Jam paklusnūs), nes mokote (žmones) (Allaho) Knygos ir jūs nagrinėjate (Jo Knygą).“