وَٱلَّذِينَ إِذَا فَعَلُوا۟ فَـٰحِشَةً أَوْ ظَلَمُوٓا۟ أَنفُسَهُمْ ذَكَرُوا۟ ٱللَّهَ فَٱسْتَغْفَرُوا۟ لِذُنُوبِهِمْ وَمَن يَغْفِرُ ٱلذُّنُوبَ إِلَّا ٱللَّهُ وَلَمْ يُصِرُّوا۟ عَلَىٰ مَا فَعَلُوا۟ وَهُمْ يَعْلَمُونَ ١٣٥

Ir tie, kurie padaro bjaurybę (didelę nuodėmę) arba patys sau padaro kankinimus (padarydami nedidelę nuodėmę), (ir tada) teprisimena Allahą (apie Jo pažadą nubausti ir pažadą apdovanoti) ir tepaprašo atleidimo (atgailaudami) už savo nuodėmes (atsigręžia į Allahą, priimdami viską, ką Allahas nurodė, su atgaila) (žinant, kad tik Jis atleidžia nuodėmes), o kas atleidžia nuodėmes, jei ne Allahas? – ir (be to) jie nebuvo užsispyrę tame (veikoje), ką padarė, ir žinojo (kad Allahas priima atgailą tų, kurie kreipiasi į Jį), –