وَمَا كَانَ قَوْلَهُمْ إِلَّآ أَن قَالُوا۟ رَبَّنَا ٱغْفِرْ لَنَا ذُنُوبَنَا وَإِسْرَافَنَا فِىٓ أَمْرِنَا وَثَبِّتْ أَقْدَامَنَا وَٱنصُرْنَا عَلَى ٱلْقَوْمِ ٱلْكَـٰفِرِينَ ١٤٧

Ir (kai juos ištiko sunkumai) jų kalba buvo tik ta, kurią jie pasakė (meldėsi Allahui): „O mūsų Viešpatie! Atleisk mums mūsų nuodėmes ir mūsų besaikiškumą (nepastovumą) mūsų reikaluose (Tikėjimo reikale) ir sustiprink mūsų kojas (kad nebėgtume nuo savo priešų) ir padovanok mums pergalę prieš neigiančius (Absoliutinę Tiesą) žmones.“