وَمَا كَانَ لِنَبِىٍّ أَن يَغُلَّ ۚ وَمَن يَغْلُلْ يَأْتِ بِمَا غَلَّ يَوْمَ ٱلْقِيَـٰمَةِ ۚ ثُمَّ تُوَفَّىٰ كُلُّ نَفْسٍۢ مَّا كَسَبَتْ وَهُمْ لَا يُظْلَمُونَ ١٦١
Ir taip neatsitiko, kad koks nors pranašas apgaule pasisavintų (sau ką nors) (Pranašas Muhammedas (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) nesisavina sau trofėjų 10 ). O kas (iš jūsų), apgaudinėdamas pasisavins (sau ką nors) – ateis su tuo, ką pasisavino, Prisikėlimo dieną (ir bus pristatytas su gėda). Tada kiekvienai sielai bus pilnai atlyginta už tai, ką ji įgijo (už visus gerus ir blogus darbus), ir jiems nebus padarytas kankinimas (jokiu būdu nebus sumažinti geri darbai ir nebus skirta bausmė už blogį, kurio žmogus nepadarė)!
10 Ibn Kesir: Ibn Džariras nuo Ibn Abbaso pasakoja, kad šis Apreiškimas buvo apreikštas tuomet, kai raudoni drabužiai iš trofėjų, kurie dingo tą dieną Badre, ir kažin kurie sakė, kad galbūt pranašas Muhammedas (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) pasiėmė juos. Šis gandas pasklido plačiai. Tada Allahas apreiškė šį Apreiškimą. Šį pasakojimą papasakojo Abu Davud ir at-Tirmizi iš al-Vahid ibn Ziyad. At-Tirmizi pasakė, kad tai geras hadisas. Šis Apreiškimas atleidžia pranašą Muhammedą (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) nuo visų rūšių apgaulės, klastos ir nesąžiningumo, skirstant trofėjus, ir panašių kaltinimų.