ٱلَّذِينَ قَالُوا۟ لِإِخْوَٰنِهِمْ وَقَعَدُوا۟ لَوْ أَطَاعُونَا مَا قُتِلُوا۟ ۗ قُلْ فَٱدْرَءُوا۟ عَنْ أَنفُسِكُمُ ٱلْمَوْتَ إِن كُنتُمْ صَـٰدِقِينَ ١٦٨
Tie (veidmainiai, kurie liko savo namuose) 11 , kurie sakė apie savo brolius (veidmainius) (žuvusius Uhudo mūšio dieną – kurie dalyvavo mūšyje su tikslu įgyti žemiškus turtus (trofėjus)), o patys sėdėjo: „Jei jie (mirusieji) būtų mūsų klausę, (tada) jie nebūtų nužudyti.“ Pasakyk jiems (o pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)): „Nusukite mirtį nuo savęs, jei esate teisūs!“
11 Ibn Kesir: Mudžahidas praneša, kad Džabir ibn Abdullah pasakė: „Šis Apreiškimas buvo apreikštas apie Abdullah ibn Ubayy ibn Sulul.. Kuris nors ir žodžiu tapo musulmonu, prisidėjo prie musulmonų armijos susilpnėjimo ir prieš Uhudo mūšį patraukė apie 300 savo šalininkų iš jos gretų iki mūšio pradžios. Po to Abdullah derėjosi su visais musulmonų priešais, bandydamas įgyti tam tikrą įtaką Medinoje, siekdamas išvaryti pranašą Muhammedą (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) iš miesto. Nepaisant to, kad jis vykdė antiislamišką veiklą, Muhammedas (tebūnie jam taika ir Allaho palaima) parodė didelį santūrumą, įsakė, kad, jam mirus, būtų atlikta laidotuvių malda. Po to pranašui buvo apreikštas Sura at-Tauba 84 apreiškimas, kad po to ši malda nebūtų atliekama už mirusių veidmainių kūnus.