وَٱخْتَارَ مُوسَىٰ قَوْمَهُۥ سَبْعِينَ رَجُلًۭا لِّمِيقَـٰتِنَا ۖ فَلَمَّآ أَخَذَتْهُمُ ٱلرَّجْفَةُ قَالَ رَبِّ لَوْ شِئْتَ أَهْلَكْتَهُم مِّن قَبْلُ وَإِيَّـٰىَ ۖ أَتُهْلِكُنَا بِمَا فَعَلَ ٱلسُّفَهَآءُ مِنَّآ ۖ إِنْ هِىَ إِلَّا فِتْنَتُكَ تُضِلُّ بِهَا مَن تَشَآءُ وَتَهْدِى مَن تَشَآءُ ۖ أَنتَ وَلِيُّنَا فَٱغْفِرْ لَنَا وَٱرْحَمْنَا ۖ وَأَنتَ خَيْرُ ٱلْغَـٰفِرِينَ ١٥٥

Ir Mūsa (Mozė) (taika jam) iš savo tautos išsirinko septyniasdešimt (geriausių tikinčiųjų) žmonių (kurie negarbino veršio) (ir nuėjo su jais į Turo kalną) iki Mūsų nustatyto termino (kad jie kreiptųsi į Allahą su atgaila dėl savo žmonių, kurie per kvailumą garbino veršį). (Ir, kai pasiekę paskirtą vietą, jie pasakė „O Mūsa (Moze) (taika jam)! Mes netikėsime tavimi, kol nepamatysime Allaho akivaizdžiai. Tu kalbėjai su Juo, tad parodyk Jį mums.“) Ir kai juos ištiko drebėjimas (tada visi šie septyniasdešimt vyrų mirė), (pranašas Mūsa (Mozė) (taika jam)) pasakė (verkdamas ir maldaudamas savo Viešpatį): „Viešpatie! (Ką aš pasakysiu Izraelio palikuonims, nes sunaikinai geriausius iš jų?) Jei būtum norėjęs, būtum sunaikinęs juos dar anksčiau (prieš jiems ateinant į šį susitikimą), ir mane (kartu su jais). Ar sunaikinsi mus dėl to, ką padarė mūsų žmonės dėl jų kvailumo? Tai (veršio garbinimas) yra tik Tavo išbandymas, kuriuo Tu suklaidini, ką nori, ir vedi į tikrąjį Kelią, kurį nori. Tu esi mūsų Globėjas; atleisk mums ir pasigailėk mūsų, nes Tu esi Geriausiasis iš tų, kurie atleidžia!