وَإِذْ أَخَذَ رَبُّكَ مِنۢ بَنِىٓ ءَادَمَ مِن ظُهُورِهِمْ ذُرِّيَّتَهُمْ وَأَشْهَدَهُمْ عَلَىٰٓ أَنفُسِهِمْ أَلَسْتُ بِرَبِّكُمْ ۖ قَالُوا۟ بَلَىٰ ۛ شَهِدْنَآ ۛ أَن تَقُولُوا۟ يَوْمَ ٱلْقِيَـٰمَةِ إِنَّا كُنَّا عَنْ هَـٰذَا غَـٰفِلِينَ ١٧٢
Taigi jūsų Viešpats išvedė (per visą žmonijos istoriją) iš Adamo (Adomo) (taika jam) palikuonių, jų palikuonis iš jų strėnų ir privertė juos liudyti apie save: „Ar Aš nesu tavo Viešpats?“ Jie sakė: „Taip, mes liudijame (kad Tu esi mūsų Viešpats).“ Tam, kad Prisikėlimo dieną nesakytumėte: „Iš tiesų, mums apie tai neužsiminė.“