وَلَمَّا جَآءَ مُوسَىٰ لِمِيقَـٰتِنَا وَكَلَّمَهُۥ رَبُّهُۥ قَالَ رَبِّ أَرِنِىٓ أَنظُرْ إِلَيْكَ ۚ قَالَ لَن تَرَىٰنِى وَلَـٰكِنِ ٱنظُرْ إِلَى ٱلْجَبَلِ فَإِنِ ٱسْتَقَرَّ مَكَانَهُۥ فَسَوْفَ تَرَىٰنِى ۚ فَلَمَّا تَجَلَّىٰ رَبُّهُۥ لِلْجَبَلِ جَعَلَهُۥ دَكًّۭا وَخَرَّ مُوسَىٰ صَعِقًۭا ۚ فَلَمَّآ أَفَاقَ قَالَ سُبْحَـٰنَكَ تُبْتُ إِلَيْكَ وَأَنَا۠ أَوَّلُ ٱلْمُؤْمِنِينَ ١٤٣

Ir kai Mūsa (Mozė) (taika jam) atėjo (priartėjo prie užbaigimo) Mūsų paskirto termino (iki keturiasdešimtos dienos pabaigos), tuomet Viešpats kalbėjosi su juo. (Mūsa (Mozė) (taika jam)) pasakė: „Viešpatie! Parodyk Save man, kad galėčiau į Tave pažvelgti.“ (Allahas) pasakė: „Tu nepamatysi Manęs (šiame pasaulyje), bet pažiūrėk į (tą) kalną. Jei jis liks savo vietoje, tuomet pamatysi Mane.“ Ir kai jo Viešpats parodė Save (kalnui), jis pasivertė dulkėmis, ir Mūsa (Mozė) (taika jam) krito be sąmonės. Kai jis (Mūsa (Mozė) (taika jam)) atsigavo, jis pasakė: „Visa šlovė priklauso tik Tau! Aš kreipiausi į Tave (su atgaila) (daugiau to neprašysiu) ir esu pirmasis iš tikinčiųjų (iš savo žmonių).“