وَلَمَّا رَجَعَ مُوسَىٰٓ إِلَىٰ قَوْمِهِۦ غَضْبَـٰنَ أَسِفًۭا قَالَ بِئْسَمَا خَلَفْتُمُونِى مِنۢ بَعْدِىٓ ۖ أَعَجِلْتُمْ أَمْرَ رَبِّكُمْ ۖ وَأَلْقَى ٱلْأَلْوَاحَ وَأَخَذَ بِرَأْسِ أَخِيهِ يَجُرُّهُۥٓ إِلَيْهِ ۚ قَالَ ٱبْنَ أُمَّ إِنَّ ٱلْقَوْمَ ٱسْتَضْعَفُونِى وَكَادُوا۟ يَقْتُلُونَنِى فَلَا تُشْمِتْ بِىَ ٱلْأَعْدَآءَ وَلَا تَجْعَلْنِى مَعَ ٱلْقَوْمِ ٱلظَّـٰلِمِينَ ١٥٠

Ir kai Mūsa (Mozė) (taika jam) grįžo pas savo žmones piktas ir liūdnas (nes Visagalis Allahas jam pranešė, kad samarietis įvedė jo žmones į pagundą). (Mūsa (Mozė) (taika jam)) pasakė: „Blogai, ką jūs padarėte po manęs (man nesant)! Ar norėjote pagreitinti savo Viešpaties Nurodymą? (Ar tikrai norėjote, kad kuo greičiau grįžčiau?)“ Ir (iš pykčio) metė lenteles (ant kurių buvo parašytas Tauratas (Tora)) (veršio garbintojų kryptimi) ir sugriebė savo brolį (Harūną (Aroną) (taika jam)) už galvos, tempdamas jį link savęs. (Harūnas (Aronas) (taika jam)) (norėdamas nuraminti Mūsą (Mozę) (taika jam)) pasakė: „O mano mamos sūnau! Žmonės (Izraelio palikuonys) mane susilpnino ir vos neužmušė (kai uždraudžiau jiems garbinti veršį). Ir neleisk priešams džiūgauti ir nepriskirk manęs prie (daugumą) žmonių, kurie daro kankinimus!“