أَلَهُمْ أَرْجُلٌۭ يَمْشُونَ بِهَآ ۖ أَمْ لَهُمْ أَيْدٍۢ يَبْطِشُونَ بِهَآ ۖ أَمْ لَهُمْ أَعْيُنٌۭ يُبْصِرُونَ بِهَآ ۖ أَمْ لَهُمْ ءَاذَانٌۭ يَسْمَعُونَ بِهَا ۗ قُلِ ٱدْعُوا۟ شُرَكَآءَكُمْ ثُمَّ كِيدُونِ فَلَا تُنظِرُونِ ١٩٥

Ar jie (stabai) turi kojas, kuriomis vaikšto, ar turi rankas, kuriomis griebia, ar (stabai) turi akis, kuriomis mato, ar turi ausis, kuriomis girdi? Sakyk (o pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) (stabmeldžiams): „(Tada) kvieskite savo bendražygius (netikruosius dievus), tuomet (kartu su jais) kurkite (bet kokius) sukčiavimus prieš mane (pranašą Muhammedą (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) ir neduokite man atokvėpio! (Šios dievybės negali man pakenkti.)