فَدَلَّىٰهُمَا بِغُرُورٍۢ ۚ فَلَمَّا ذَاقَا ٱلشَّجَرَةَ بَدَتْ لَهُمَا سَوْءَٰتُهُمَا وَطَفِقَا يَخْصِفَانِ عَلَيْهِمَا مِن وَرَقِ ٱلْجَنَّةِ ۖ وَنَادَىٰهُمَا رَبُّهُمَآ أَلَمْ أَنْهَكُمَا عَن تِلْكُمَا ٱلشَّجَرَةِ وَأَقُل لَّكُمَآ إِنَّ ٱلشَّيْطَـٰنَ لَكُمَا عَدُوٌّۭ مُّبِينٌۭ ٢٢

Ir jis (Iblisas) apgaule juos (Adamą (Adomą) (taika jam) ir Havvą (Ievą)) nubloškė. Ir po to, kai jie pavalgė nuo medžio (paragavo jo vaisių), jų nuogumas (kuris anksčiau nebuvo matytas) tapo matomas jiems abiem. Ir jie (Adamas (Adomas) (taika jam) ir Havva (Ieva)) pradėjo dengti ant savęs Rojaus lapus (kad pridengtų savo nuogumą). Ir jų Viešpats pašaukė juos: „Ar Aš jums dviem neuždraudžiau šio medžio ir nesakiau, kad šėtonas jums yra aiškus priešas?“