فَأَزَلَّهُمَا ٱلشَّيْطَـٰنُ عَنْهَا فَأَخْرَجَهُمَا مِمَّا كَانَا فِيهِ ۖ وَقُلْنَا ٱهْبِطُوا۟ بَعْضُكُمْ لِبَعْضٍ عَدُوٌّۭ ۖ وَلَكُمْ فِى ٱلْأَرْضِ مُسْتَقَرٌّۭ وَمَتَـٰعٌ إِلَىٰ حِينٍۢ ٣٦

Tada šaitan (šėtonas) tapo priežastimi juos suklupti (įteigė jiems suvalgyti nuo šio medžio), juos abu (Allahas) išvedė (tapo išvijimo priežastimi) iš ten (Rojaus), kur jie buvo. Mes tarėme (Adamui (Adomui) (taika jam), Havai (Ievai) ir Iblisui): „Nusileiskite jūs (ant žemės), susipriešinę tarpusavy! Ir likite žemėje iki tam tikro laiko (Teismo Dienos), ten jūsų išgyvenimo priemonių ir sprendimo vieta.“