وَإِذْ قَالَ إِبْرَٰهِـۧمُ رَبِّ أَرِنِى كَيْفَ تُحْىِ ٱلْمَوْتَىٰ ۖ قَالَ أَوَلَمْ تُؤْمِن ۖ قَالَ بَلَىٰ وَلَـٰكِن لِّيَطْمَئِنَّ قَلْبِى ۖ قَالَ فَخُذْ أَرْبَعَةًۭ مِّنَ ٱلطَّيْرِ فَصُرْهُنَّ إِلَيْكَ ثُمَّ ٱجْعَلْ عَلَىٰ كُلِّ جَبَلٍۢ مِّنْهُنَّ جُزْءًۭا ثُمَّ ٱدْعُهُنَّ يَأْتِينَكَ سَعْيًۭا ۚ وَٱعْلَمْ أَنَّ ٱللَّهَ عَزِيزٌ حَكِيمٌۭ ٢٦٠

Ir kai Ibrahimas (Abraomas) (taika jam) sakė: „Mano Viešpatie! Parodyk man, kaip Tu prikeli mirusius.“ Jis (Allahas) tarė: „Tu vis dar netiki?“ Jis (Ibrahimas) sakė: „Tikiu, bet tik noriu, kad mano širdis būtų rami (kad mano įsitikinimas taptų dar stipresnis)“. Jis (Allahas) tarė: „Paimk keturis (skirtingus) paukščius, labai gerai atsimink juos (po to paskersk ir supjaustyk juos į gabalus) ir tada išdėstyk jų dalis ant atskirų kalvų, ir tada pašauk juos (paukščius), ir stebėk! Jie visu greičiu atskris pas tave! Tada žinok (Ibrahimai (Abraomai) (taika jam)), kad Allahas Visagalis, Išmintingiausiasis.“