كَانَ ٱلنَّاسُ أُمَّةًۭ وَٰحِدَةًۭ فَبَعَثَ ٱللَّهُ ٱلنَّبِيِّـۧنَ مُبَشِّرِينَ وَمُنذِرِينَ وَأَنزَلَ مَعَهُمُ ٱلْكِتَـٰبَ بِٱلْحَقِّ لِيَحْكُمَ بَيْنَ ٱلنَّاسِ فِيمَا ٱخْتَلَفُوا۟ فِيهِ ۚ وَمَا ٱخْتَلَفَ فِيهِ إِلَّا ٱلَّذِينَ أُوتُوهُ مِنۢ بَعْدِ مَا جَآءَتْهُمُ ٱلْبَيِّنَـٰتُ بَغْيًۢا بَيْنَهُمْ ۖ فَهَدَى ٱللَّهُ ٱلَّذِينَ ءَامَنُوا۟ لِمَا ٱخْتَلَفُوا۟ فِيهِ مِنَ ٱلْحَقِّ بِإِذْنِهِۦ ۗ وَٱللَّهُ يَهْدِى مَن يَشَآءُ إِلَىٰ صِرَٰطٍۢ مُّسْتَقِيمٍ ٢١٣

(Iš pradžių) (nuo pirmo žmogaus Adamo (Adomo) (taika jam) eros iki pranašo Nūho (Nojaus) (taika jam)) žmonės buvo viena bendruomenė (visi turėjo vieną tikėjimą – islamą), (bet po to buvo daug žmonių, ir jie nesutarė, ir tuomet atsirado poreikis Allaho pasiuntiniams) ir Allahas siuntė pranašus kaip pasiuntinius (kurie skelbė džiugią žinią tiems, kurie tapo paklusnūs Allahui, kad jiems buvo pažadėtas Rojus) ir perspėtojus (kurie įspėjo tuos, kurie tapo neigiančiaisiais absoliutinę Tiesą ir kurie nepakluso Allahui, kad jiems buvo pažadėtas Pragaras) ir išsiųsti su jais (per pranašus) Knygos (Šventi Raštai) su Tiesa, kad būtų galima įspręsti (pašalinti) tarp žmonių tai, dėl ko jie nesusitarė (visais tikėjimo ir gyvenimo klausimais). Nes tik tos (bendruomenės), kurioms tai buvo duota, dėl Jo (Allaho Knygos) išsiskirstė po aiškių Apreiškimų iš piktybiškumo (priešiškumo) tarpusavyje. Ir Allahas tuos, kurie įtikėjo, nukreipė prie Tiesos, dėl kurios jie ginčijosi tarpusavyje. Ir Allahas, ką nori, veda tiesiu keliu (padeda, kam nori, iš Savo tarnų eiti Tiesiu keliu)!