أَلَمْ تَرَ إِلَى ٱلْمَلَإِ مِنۢ بَنِىٓ إِسْرَٰٓءِيلَ مِنۢ بَعْدِ مُوسَىٰٓ إِذْ قَالُوا۟ لِنَبِىٍّۢ لَّهُمُ ٱبْعَثْ لَنَا مَلِكًۭا نُّقَـٰتِلْ فِى سَبِيلِ ٱللَّهِ ۖ قَالَ هَلْ عَسَيْتُمْ إِن كُتِبَ عَلَيْكُمُ ٱلْقِتَالُ أَلَّا تُقَـٰتِلُوا۟ ۖ قَالُوا۟ وَمَا لَنَآ أَلَّا نُقَـٰتِلَ فِى سَبِيلِ ٱللَّهِ وَقَدْ أُخْرِجْنَا مِن دِيَـٰرِنَا وَأَبْنَآئِنَا ۖ فَلَمَّا كُتِبَ عَلَيْهِمُ ٱلْقِتَالُ تَوَلَّوْا۟ إِلَّا قَلِيلًۭا مِّنْهُمْ ۗ وَٱللَّهُ عَلِيمٌۢ بِٱلظَّـٰلِمِينَ ٢٤٦

Ar nepažvelgsi (Muhammedai (tebūnie jam taika ir Dievo palaima)) į Izrealio (Jakūbo (taika jam) palikuonių) vaikų lyderius, kurie buvo po Mūsos (Mozės) (taika jam) laikotarpio? Jie sakė savo pranašui: „Paskirk mums karalių (kad mes susivienytume jam vadovaujant) ir kariausime Allaho kelyje.“ Tada jis (pranašas Mūsa (Mozė) (taika jam)) pasakė: „Galbūt bus taip, kaip jums bus lemta kariauti, ir jūs nekariausite?“ Jie atsakė: „Kaip mes galėtume atsisakyti kariauti Allaho kelyje, jei buvome išvaryti iš savo namų ir atskirti nuo mūsų vaikų (mūsų šeimas su vaikais paėmė į nelaisvę)?“ Bet, kai jiems buvo lemta kariauti, jie nusisuko, išskyrus mažą būrį iš jų (kurį Allahas dėl Savo Dosnumo pastiprino). Nes Allahas žino kankintojus (kurie pažeidžia savo susitarimus).