وَإِذِ ٱسْتَسْقَىٰ مُوسَىٰ لِقَوْمِهِۦ فَقُلْنَا ٱضْرِب بِّعَصَاكَ ٱلْحَجَرَ ۖ فَٱنفَجَرَتْ مِنْهُ ٱثْنَتَا عَشْرَةَ عَيْنًۭا ۖ قَدْ عَلِمَ كُلُّ أُنَاسٍۢ مَّشْرَبَهُمْ ۖ كُلُوا۟ وَٱشْرَبُوا۟ مِن رِّزْقِ ٱللَّهِ وَلَا تَعْثَوْا۟ فِى ٱلْأَرْضِ مُفْسِدِينَ ٦٠

Ir (atminkite), kai Mūsa (Mozė) (taika jam) paprašė (maldavo Allaho) vandens savo žmonėms (kai jūs klajojote dykumoje), Mes jam tarėme: „Suduok į uolą savo lazda“. (Ir kai sudavė Mūsa (Mozė) (taika jam)) Tuomet išsiveržė iš jos dvylika versmių (toks skaičius kaip Izraelio (Jakūbo) (taika jam) palikuonių kartų) ir kiekviena žmonių bendrija žinojo savo vandens vietą (kiekviena karta turėjo savo šaltinį, kad tarp giminių nekiltų konfliktų). (Ir pasakėme Mes) „Valgykite ir gerkite tai, ką Allahas suteikė, ir nesielkite ištvirkusiai, darydami piktadarybes žemėje.“