وَإِذْ قَالَ مُوسَىٰ لِقَوْمِهِۦ يَـٰقَوْمِ إِنَّكُمْ ظَلَمْتُمْ أَنفُسَكُم بِٱتِّخَاذِكُمُ ٱلْعِجْلَ فَتُوبُوٓا۟ إِلَىٰ بَارِئِكُمْ فَٱقْتُلُوٓا۟ أَنفُسَكُمْ ذَٰلِكُمْ خَيْرٌۭ لَّكُمْ عِندَ بَارِئِكُمْ فَتَابَ عَلَيْكُمْ ۚ إِنَّهُۥ هُوَ ٱلتَّوَّابُ ٱلرَّحِيمُ ٥٤

Ir (atminkite), kai Mūsa (Mozė) (taika jam) sakė savo žmonėms: „O mano žmonės! Iš tiesų jūs padarėte kankinimus patys sau, paėmę (auksinį) veršį (vietoj Allaho). Tada atgailaukite prieš savo Kūrėją ir (o jūsų atgaila slypi tame, kad jūs) patys išsižudykite tarpusavy (vieni kitus, o būtent tie, kurie negarbino veršio, tegul nužudo tuos, kurie garbino veršį) (ir buvo nužudyta apie septyniasdešimt tūkstančių žmonių); tai bus geriausia jūsų Kūrėjo Akivaizdoje (nei amžinai būti Pragare). Tik tada Jis priėmė jūsų atgailą (ir tam buvo atitinkamas Apreiškimas): „juk Jis, Priimantis atgailą (atgailaujančiųjų), (ir) Gailestingiausias (jiems)!“