وَٱلسَّـٰبِقُونَ ٱلْأَوَّلُونَ مِنَ ٱلْمُهَـٰجِرِينَ وَٱلْأَنصَارِ وَٱلَّذِينَ ٱتَّبَعُوهُم بِإِحْسَـٰنٍۢ رَّضِىَ ٱللَّهُ عَنْهُمْ وَرَضُوا۟ عَنْهُ وَأَعَدَّ لَهُمْ جَنَّـٰتٍۢ تَجْرِى تَحْتَهَا ٱلْأَنْهَـٰرُ خَـٰلِدِينَ فِيهَآ أَبَدًۭا ۚ ذَٰلِكَ ٱلْفَوْزُ ٱلْعَظِيمُ ١٠٠

Ir tie, kurie buvo prieš (kitus žmones) (tikėjime) ir pirmieji (daugumoje) „muhadžirai“ (kurie persikėlė į islamo buveinę) ir „ansarai“ (Medinos gyventojai, kurie padėjo Allaho pasiuntiniui Muhammedui (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) ir tie, kurie nuoširdžiai juos sekė (su įsitikinimu, žodžiais ir darbais): Allahas džiaugiasi jais, ir jie yra patenkinti Juo. Ir Jis paruošė jiems (Rojaus) Sodus, kurių apačioje teka upės (po rūmais ir medžiais) Amžinam buvimui juose. Tai didžiulis pasisekimas!