لَّقَد تَّابَ ٱللَّهُ عَلَى ٱلنَّبِىِّ وَٱلْمُهَـٰجِرِينَ وَٱلْأَنصَارِ ٱلَّذِينَ ٱتَّبَعُوهُ فِى سَاعَةِ ٱلْعُسْرَةِ مِنۢ بَعْدِ مَا كَادَ يَزِيغُ قُلُوبُ فَرِيقٍۢ مِّنْهُمْ ثُمَّ تَابَ عَلَيْهِمْ ۚ إِنَّهُۥ بِهِمْ رَءُوفٌۭ رَّحِيمٌۭ ١١٧

Allahas jau priėmė pranašo (Muhammedo (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) atgailą (už leidimą veidmainiams pasitraukti iš žygio) ir „muhadžirų“ (tikinčiųjų, kurie persikėlė į Mediną) ir „ansarų“ (Medinos musulmonų), kurie sekė paskui jį (pranašą Muhammedą (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) (žygyje į Tabuką) sunkumų valandą (įkarštyje, kai trūkto maisto ir stovų,…) po to, kada kai kurių iš jų širdys beveik nusisuko (kad neitų į žygį). Tuomet Jis priėmė jų atgailą – tikrai, Jis yra juos Užjaučiantis, (ir) Gailestingiausiasis!