لَوْ كَانَ عَرَضًۭا قَرِيبًۭا وَسَفَرًۭا قَاصِدًۭا لَّٱتَّبَعُوكَ وَلَـٰكِنۢ بَعُدَتْ عَلَيْهِمُ ٱلشُّقَّةُ ۚ وَسَيَحْلِفُونَ بِٱللَّهِ لَوِ ٱسْتَطَعْنَا لَخَرَجْنَا مَعَكُمْ يُهْلِكُونَ أَنفُسَهُمْ وَٱللَّهُ يَعْلَمُ إِنَّهُمْ لَكَـٰذِبُونَ ٤٢

Jei (jūsų žygis (žygis į Tabuką prieš romėnus) į kurį tu (Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) kvieti) būtų artimas trofėjų ir saikingo (lengvo) kelio atžvilgiu, tada jie (veidmainiai) tikrai sektų paskui tave (o pranaše Muhammedai (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)) (Jų išėjimas į žygį būtų ne tam, kad užtarnautų Allaho Malonumą, o tik tam, kad gautų grobį). Tačiau ši kelionė jiems tolima, ir (kai grįšite iš šio žygio) jie (norėdami pasiteisinti) prisieks Allahu: „Jeigu mes galėtume (pas mus būtų galimybės), tikrai eitume su jumis!“ Jie naikina save (savo melu ir veidmainiavimu), iš tiesų Allahas žino, kad jie tikrai yra melagiai (savo tikėjimu ir priesaikomis).