وَعَلَى ٱلثَّلَـٰثَةِ ٱلَّذِينَ خُلِّفُوا۟ حَتَّىٰٓ إِذَا ضَاقَتْ عَلَيْهِمُ ٱلْأَرْضُ بِمَا رَحُبَتْ وَضَاقَتْ عَلَيْهِمْ أَنفُسُهُمْ وَظَنُّوٓا۟ أَن لَّا مَلْجَأَ مِنَ ٱللَّهِ إِلَّآ إِلَيْهِ ثُمَّ تَابَ عَلَيْهِمْ لِيَتُوبُوٓا۟ ۚ إِنَّ ٱللَّهَ هُوَ ٱلتَّوَّابُ ٱلرَّحِيمُ ١١٨

Ir (Allahas priėmė atgailą ir padovanojo Savo Atleidimą) tiems trims (tai Ka’b bin Malik, Marara bin Ar-Rabi’ ir Hilal bin Umajja), kurie buvo palikti (Allaho sprendimas jiems atleisti buvo atidėtas). Ir kai (iš liūdesio ir apgailestavimo) žemė jiems (trims), nepaisant jos pločio, pasidarė ankšta, ir jų sieloms pasidarė ankšta (jie pasijuto nesmagiai) (dėl rūpesčio, kuris juos apėmė), ir jie mąstė (suprato), kad nėra prieglobsčio nuo Allaho (nuo Jo bausmės) kitaip nei (tik) (grįžimas) pas Jį (su atgaila). Tuomet Jis priėmė jų atgailą (padovanojo jiems atleidimą), kad jie galėtų atgailauti: iš tiesų, Allahas yra Priimantis atgailą, (ir) Gailestingiausiasis!