وَمَا مَنَعَهُمْ أَن تُقْبَلَ مِنْهُمْ نَفَقَـٰتُهُمْ إِلَّآ أَنَّهُمْ كَفَرُوا۟ بِٱللَّهِ وَبِرَسُولِهِۦ وَلَا يَأْتُونَ ٱلصَّلَوٰةَ إِلَّا وَهُمْ كُسَالَىٰ وَلَا يُنفِقُونَ إِلَّا وَهُمْ كَـٰرِهُونَ ٥٤

Ir vienintelis dalykas, trukdantis jiems, kad jų išlaidos (aukos) būtų priimtos, yra tai, kad jie tapo neigiančiaisiais Allahą ir Jo pasiuntinį (Muhammedą (tebūnie jam taika ir Allaho palaima)), tingiai atlieka „saliat“ (privalomą paros maldą) (be atsidavimo) ir (ką) išleidžia tik priverstinai.